Keturias dienas prieš savo 88-ąjį gimtadienį, po ilgesnės ligos,

2011 m. sausio 6 d. Heppenheime, Vokietijoje mirė
ilgametis Vasario 16-osios gimnazijos kapelionas ir mokytojas

kun. Jonas DĖDINAS

Gedulingos šv. Mišios už velionį bus laikomos penktadienį, sausio 14 d. 12.00 val. Hüttenfeldo katalikų Jėzaus širdies bažnyčioje. Po jų – laidotuvės Hüttenfeldo kapinaitėse. Pašarvotas velionis bus Lampertheim-Neuschloss Waldfriedhofo koplyčioje.

Ten atsisveikinti su juo bus galima: ketvirtadienį 14.00-18.00 val. ir penktadienį 08-10.00 val.

+ + +

Kun. Jonas Dėdinas gimė 1923 m. sausio 10 d., Veršių kaime, Sintautų valsčiuje. Baigė valstybinę Alytaus gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją ir įstojo į Eichstätto kunigų seminariją. Vėliau persikėlė į Belgiją, studijavo Leveno katalikų universitete. Baigęs filosofijos ir teologijos studijas, 1949 metais buvo įšventintas kunigu. Iš pradžių liko Belgijoje, buvo Belgijos lietuvių kapelionu, dėstė tikybą belgų pradinėje mokykloje ir tęsė studijas katalikų universitete: išklausė visą pedagogikos ir psichologijos kursą, studijavo politinius bei socialinius mokslus. Studijas jis apvainikavo sociologijos licenciatu. Per tą laiką daug pasidarbavo lietuviams, pavyzdžiui, leido Belgijos lietuvių laikraštėlį, įkūrė lituanistinę mokyklėlę.

1959 metais, direktoriaus dr. Jono Griniaus pakviestas, atvyko į Vasario 16-osios gimnaziją, kurioje trūko lietuvių mokytojų. Ketino keletą dienų savaitėje skirti lietuvių jaunimui, o likusį laiką – mokslams. Svajojo tęsti studijas Heidelbergo universitete ir siekti daktaro laipsnio. Bet, atvykęs į gimnaziją, pamiršo savo disertaciją ir visas įsitraukė į gimnazijos darbą, kad vaikai neliktų be pamokų.

35 metus jis dėstė tikybą, filosofiją, istoriją, lietuvių kalbą, lotynų kalbą, prancūzų kalbą, matematiką, fiziką, biologiją ir net darbelius. Vienu laiku, būdamas gimnazijos kapelionu, turėjo dar 38 pamokas. Visuomet į jas ateidavo gerai pasirengęs. Sugebėdavo ne tik įdomiai pasakoti, bet naudojo ir visokiausias vaizdines priemones – vaizdajuostes, magnetofonus, skaidres, spalvotą kreidą ir pan. Buvo pats parašęs ir padauginęs visuomenės mokslų ir lietuvių kalbos vadovėlius. Nors lietuvių gimnazijos algos tuomet buvo labai vargingos, bet ir tas mažas algas kunigas panaudojo gimnazijai. Jis nusipirkęs radijo priimtuvą, televizorių, magnetofoną, leido jais naudotis visiems mokytojams ir net mokiniams. Jis mokiniams nupirkdavo muzikos instrumentų, kartu su jais darydavo lėktuvų ir laivų modelius, kitus ragindavo rašyti straipsnius, leisti mokinių laikraštėlius, vesti minėjimus. Jis yra pastatęs gražių kalėdinių vaidinimų. Jis pats ilgus dešimtmečius kasdien fotografuodavo ir filmuodavo gimnazijos gyvenimą.

Kun. Dėdinas buvo griežtas mokytojas, bet mokinių labai mylimas. Jį visą laiką supo mokinių būrys. Su išėjusiais mokiniais palaikė nuoširdų ryšį.

Išėjęs į pensiją ir sulaukęs gilaus amžiaus jis ir toliau laikė šv. Mišias Vasario 16-osios gimnazijos mokiniams, Romuvos, Schwetzingeno ir Frankfurto apylinkių katalikams.

Kun. Jono Dėdino asmenyje Vokietijos Lietuvių bendruomenė netenka kuklaus bet atkaklaus dvasiškio, visą savo gyvenimą pašventusio artimo tarnybai ir lietuviško jaunimo išeivijoje mokymui bei auklėjimui.

Vasario 16-osios gimnazija
http://gimnazija.de